Kaip namuose pasigaminti jautienos lajų odai (ir kada neverta)

Odos priežiūrai skirtą lajų pradedama gaminti lydant inkstų taukus – kietus riebalus, esančius aplink gyvūno inkstus, – kol jie virsta glotniais kosmetiniais riebalais, kuriuos galima tepti vienus arba naudoti balzamui gaminti. Pats lydymo procesas iš esmės paprastas: apipjaustykite inkstų taukus, lėtai kaitinkite ant mažos ugnies, nukoškite kietąsias daleles, tada leiskite atvėsti ir sustingti, o galiausiai padėkite laikyti. Daugelyje receptų nutylima, kaip gali skirtis namuose pagamintos partijos. Spalva, kvapas ir tinkamumo laikyti trukmė priklauso nuo to, kaip kruopščiai apipjaustėte, išlydėte ir nukošėte kiekvieną partiją, o vienas perkaitintas puodas gali sužlugdyti visos popietės darbą. Šiame vadove aptarsime konkrečius veiksmus, kur gali nepavykti pagaminti tinkamos partijos ir kaip sąžiningai įvertinti, ar verta tai daryti pačiam dar kartą.

• Inkstų taukai išsilydo švariau nei bendri mėsos apipjaustymo riebalai, nes juose mažiau jungiamojo audinio ir kraujo, kuriuos reikėtų nukošti.
• Riebalus išlaiko šviesius ir padeda išvengti stipraus kvapo vos vos verdantis, o ne smarkiai kunkuliuojantis skystis.
• Drėgmė iš drėgno stiklainio ar šlapių pirštų sutrumpina tinkamumo laikyti trukmę greičiau nei laikymas lentynoje.
• Šviesesnė, švelnesnio kvapo partija dar neįrodo, kad ji tinka jautriai ar į aknę linkusiai odai; tai atskiras klausimas nuo švarumo.

Ką iš tikrųjų reiškia „gaminti lajų“

Inkstų taukai – tai kieti, trupūs riebalai aplink inkstus ir nugarinę, o ne minkštesni riebalai, nupjaunami nuo kepsnio ar mentės. Jų lydymosi temperatūra aukštesnė, o membranų mažiau, todėl iš jų gaunami švaresni, švelnesnio kvapo riebalai nei iš kitų gyvūno vietų išpjautų riebalų. Jei mėsininkas paduoda maišelį su užrašu „jautienos riebalai“, pasiteiraukite, ar tai būtent inkstų taukai; lydymo veiksmai abiem atvejais tokie patys, tačiau pradinė žaliava lemia, kiek riebalus reikės apipjaustyti ir nukošti.

Žole ir grūdais šertų galvijų inkstų taukai lydomi tuo pačiu būdu, tačiau jų pradinės savybės skiriasi. Žole šertų galvijų inkstų taukai paprastai turi ryškesnį, aiškiai „jautienišką“ kvapą ir sodresnį geltoną atspalvį dėl gyvūno pašare esančių karotenoidų, o grūdais šertų galvijų taukai dažniausiai būna šviesesni ir švelnesnio kvapo. Nė vienas iš šių skirtumų nekeičia pagrindinės to, kas vyksta ant odos, chemijos: išlydyti riebalai lieka paviršiuje kaip mechaninis, okliuzinis sluoksnis, lėtinantis vandens garavimą iš išorinio odos sluoksnio; taip pat veikia vazelinas, lanolinas ir taukmedžių sviestas. Išsamiau apie tai, ką įrodymai pagrindžia ir ko nepagrindžia, skaitykite mūsų apžvalgoje apie tai, ką iš tiesų rodo jautienos lajaus naudojimo odai įrodymai.

Inkstų taukų paprastai lengviausia rasti mėsinėje, kurioje išpjaustomi sveiki gyvūnai, tiesiogiai iš ūkininko arba kartais gerai aprūpintos maisto prekių parduotuvės mėsos skyriuje; jie gali būti pažymėti kaip jautienos riebalai arba „lapiniai taukai“. Jie nebrangūs, o paprašius jų dažnai galima gauti net jei nėra išdėti, nes daugelis mėsininkų juos pasilieka kaip šalutinį produktą.

Lydymas žingsnis po žingsnio

Toliau aprašytas drėgno lydymo būdas, kuris pirmajam bandymui atlaidesnis nei riebalų lydymas tuščiame puode.

Inkstų taukų apipjaustymas ir paruošimas

Prieš pradėdami pašalinkite odą, membranas ir prie jų prilipusią mėsą; šios dalys labiausiai tikėtina pridegs ir suteiks gataviems riebalams pašalinį skonį. Apipjaustytus inkstų taukus supjaustykite arba sumalkite nedideliais, apytikriai vienodo dydžio gabalėliais, kad jie lydytųsi tolygiai. Prieš lydydami kelias valandas pamirkykite gabalėlius lediniame vandenyje: taip riebalai pabals, o likęs kraujas bus išplautas, todėl bus didesnė tikimybė gauti švarų, šviesų rezultatą, o ne drumstą ar rausvą partiją.

Drėgnas ar sausas lydymas ant viryklės arba lėto virimo puode

Sausas lydymas reiškia, kad supjaustyti inkstų taukai lydomi tiesiai tuščiame puode arba lėto virimo puode. Lydant drėgnuoju būdu į puodą kartu su riebalais įpilama šiek tiek vandens. Jis padeda tolygiai paskirstyti šilumą aplink gabalėlius ir sumažina riziką, kad riebalai prisvils, kol dar yra kieti puodo dugne. Abu būdai tinka: ant viryklės kaitinkite mažiausia praktiška kaitra, o lėto virimo puode naudokite žemos temperatūros režimą. Lydant drėgnuoju būdu vanduo tiesiog išgaruoja riebalams lydantis, o likusi oda ir jungiamasis audinys atsiskiria ir tampa matomais spirgučiais. Visą laiką palaikykite vos vos verdantį skystį. Kaitinant smarkiau procesas paspartėja, tačiau lajus patamsėja, o riebalai įgauna kvapus ir prieskonius, kurių lėtai ir švelniai lydant išvengiama.

Nukošimas ir atvėsinimas

Kai gabalėliai išskiria riebalus, o spirgučiai paruduoja ir nugrimzta į dugną, nukoškite skystus riebalus per marlę į karščiui atsparų stiklinį arba metalinį indą; plastikas nuo karščio gali deformuotis arba išsilydyti. Palikite netrikdomus atvėsti, kol sustings. Stingstant dugne paprastai nusėda dalis kietųjų dalelių; kai riebalai sustings, jas nugramdykite. Jei norite švaresnio rezultato, galite vėl išlydyti nukoštus riebalus, leisti jiems dar kartą nusistovėti ir pakartoti nukošimą, kol paviršiuje susidarys mažai putų arba jų visai nebesusidarys, tačiau kiekvienas toks pakartojimas kainuoja laiko ir šiek tiek sumažina galutinį kiekį.

Kodėl rezultatas nėra toks nuoseklus, kaip galima pamanyti iš recepto

Visuose receptuose aprašyti tie patys keli veiksmai, tačiau du žmonės, laikydamiesi tų pačių nurodymų, arba net tas pats žmogus du skirtingus savaitgalius, retai gauna visiškai vienodus rezultatus. Galutinei spalvai ir skaidrumui įtakos turi tai, kiek putų nugrėbiama, ar nukošimas kantriai kartojamas ir ar pavyksta tolygiai palaikyti vos vos verdantį skystį, todėl kvapas ir išvaizda iš tiesų skiriasi nuo vienos partijos iki kitos, net jei tiksliai laikomasi to paties būdo.

Riebalai taip pat išlaiko silpną arba juntamą gyvūno kvapą, kurį turėjo pradiniai inkstų taukai, o namuose pagamintoje partijoje nėra galimybės jo užmaskuoti ar pakoreguoti taip, kaip tai galima padaryti kuriant kosmetikos priemonės formulę. Kruopščiau išlydyta ir nukošta partija paprastai būna švelnesnio kvapo, tačiau „švelnesnis“ reiškia tik mažesnį kvapo intensyvumą, o ne garantiją, kad kvapo visai nebus.

Drėgmė yra dar vienas veiksnys, kurį daugelyje receptų sumenkinama. Drėgnas šaukštas, po plovimo visiškai neišdžiovintas stiklainis ar naudojant tiesiai į indą merkiami pirštai – visa tai į produktą, kurį kitu atveju sudarytų vien riebalai, įneša vandens. Būtent vanduo, o ne vien laikas lentynoje, sutrumpina tinkamumo laikyti trukmę ir skatina gedimą. Galiausiai, vieną akimirką išsiblaškius ir palikus per didelę liepsną galima prideginti visą partiją, o pridegusių riebalų išgelbėti pakartotinai lydant nepavyks: degėsių skonis ir kvapas juose jau bus įsigėrę. Jei jums svarbiau nuoseklus rezultatas nei galimybė visą procesą atlikti pačiam, mūsų vadove, kaip išsirinkti lajaus balzamą ir ką iš tiesų reiškia „žole šertų gyvulių“, paaiškinama, į ką atkreipti dėmesį renkantis jau išlydytą produktą.

Kaip laikyti ir suprasti, kad partija sugedo

Laikomas sandariame inde, atokiau nuo šviesos ir karščio, namuose išlydytas lajus šaldytuve paprastai išsilaiko maždaug metus, o šaldiklyje – maždaug dvejus metus. Šie terminai galioja švariai, gerai nukoštai partijai, kuri tvarkoma sausomis rankomis; daugiau likutinės drėgmės ar priemaišų turinti partija nebūtinai išsilaikys tiek ilgai. Semkite lajų sausu šaukštu arba švariais, sausais pirštais, o ne merkite į jį šlapias rankas. Panaudoję iškart vėl užsukite indą, o ne palikite atvirą ant stalviršio.

Pasikliaukite savo pojūčiais, o ne kalendoriumi. Rūgštus ar kitoks „nemalonus“ kvapas, spalvos pokytis, peržengiantis pradinį šviesiai–tamsiai geltoną atspalvių diapazoną, arba bet koks matomas pelėsis reiškia, kad partiją reikia išmesti, o ne nugramdyti pažeistą vietą ir naudoti toliau. Tai kosmetikos higienos, o ne maisto saugos klausimas, nes čia aprašytas lajus skirtas odai, o ne valgyti, tačiau pagrindinė priežastis ta pati: drėgmės ar teršalų prisigėrę riebalai skyla, todėl jų nebereikėtų tepti ant veido.

Ar verta papildomai lydyti antrą kartą?

Pakartotinai nukošus ir atvėsinus riebalus – vėl išlydžius jau nukoštus riebalus, leidus jiems nusistovėti ir dar kartą nugrėbus paviršių – paprastai pašalinama dar šiek tiek smulkių nuosėdų, likusių po pirmojo nukošimo, ir kvapas gali tapti dar švelnesnis. Už tai sumokama laiku ir nedideliu išeigos sumažėjimu kiekvieną kartą, kai procesas kartojamas, todėl ar verta tai daryti, priklauso nuo to, kiek jums svarbus kvapas ir skaidrumas, kai partija bus tepama ant veido, o ne naudojama maistui gaminti.

Kad ir koks būtų rezultatas, išbandykite kiekvieną namuose išlydytą partiją ant nedidelio odos ploto, pavyzdžiui, vidinės dilbio pusės, ir palaukite dieną ar dvi prieš tepdami plačiau, kaip darytumėte su bet kuria nauja odos priežiūros priemone. Po antrojo perlydymo šviesesnė spalva ar švelnesnis kvapas rodo, kad riebalai švaresni ir mažiau tikėtina, kad skleis kvapą; tai neparodo, ar jie tinka būtent jūsų odai, ar tikėtina, kad kimš poras. Norint tai įvertinti, reikia išsamesnės informacijos apie sudėtį ir odos tipą, o ne vien apžiūrėti priemonę; tai atskirai aptariama mūsų apžvalgoje, ar jautienos lajus kemša poras.

Kada neverta vargti

Lydyti lajų namuose tikrai įmanoma, o pirmiau aprašyti veiksmai padės gauti tinkamą naudoti rezultatą. Tačiau yra ir realių kompromisų: visą popietę virtuvė kvepės lydytais riebalais, puodą ant viryklės reikės prižiūrėti, o gatavo produkto kvapas ir skaidrumas skirsis priklausomai nuo to, kaip sekėsi lydyti. Nė vienas iš šių dalykų nereiškia, kad lajų gaminti pačiam yra blogas pasirinkimas; tiesiog tam reikia skirti laiko ir dėmesio, be išlaidų pačioms sudedamosioms dalims.

Jei jau išlydėte partiją, įvertinote kvapą ir nepastovų rezultatą, palyginote juos su tuo, ką gavote, ir nusprendėte, kad proceso neverta kartoti, išgrynintas, jau paruoštas naudoti produktas leidžia apsieiti be žaliavos paieškų, nukošimo ir spėliojimo. Jis nepavers lajaus tuo, kuo šis nėra: ir namuose išlydytas, ir išgrynintas lajus ant odos veikia kaip mechaninė, okliuzinė drėkinamoji priemonė, o ne kaip gydomoji priemonė. Jei jau naudojate vietinio poveikio minoksidilio preparatą, lajaus balzamu netepkite juo gydomų vietų, nes žinoma, kad okliuzinės priemonės padidina odos absorbuojamą minoksidilio kiekį, kai abi priemonės tepamos toje pačioje vietoje. Kai jau turėsite stiklainį – namuose išlydyto ar kitokio lajaus, – mūsų vadove, kaip naudoti lajaus balzamą veidui, paaiškinama, kiek jo naudoti ir kaip įtraukti į odos priežiūros rutiną kartu su kitais žingsniais.